Helovynas – iš užsienio į Lietuvą
Iš kur kilo Helovynas? Ką bendro jis turi su lietuviškomis Ilgėmis? Ar galima šią šventę paminėti be pasekmių psichologinei sveikatai? Prieš darydami bet kokias išvadas, gilinsėmės į Helovyno istoriją ir šios šventės tradicijas Lietuvoje.
Artėja diena, kuomet kapinėse degs tūkstančiai žvakių, o namuose ir užeigose bus rengiami maskaradiniai vakarėliai. Net jei kostiumuoti kaimynų vaikai vis dar nesibeldžia į Jūsų duris tikėdamiesi saldainių, tikrai esate nemažai girdėję apie Helovyną. Ši vakarietiška šventė ne pirmus metus minima namuose bei teminėse erdvėse ir įgauna vis didesnį popiliarumą. Vieniems tai proga pasilinksminti su šeima ir draugais, kitiems svetima kone velniško prado beprotybė. Nesiekiant vieningos nuomonės, vis gi verta pasinerti į šios rudeninės šventės ištakas bei pabandyti suprasti ar iš tikrųjų Lietuvai ji tokia svetima.
Keltų Naujųjų metų išvakarės
Viskas prasidėjo nuo keltų, kai jų kultūra paplito po Europą daugiau nei prieš 2000 metų, o 500-1000 metais pr. Kr. Keltai įsikūrė dabartinės Airijos ir Britanijos salose bei dalyje žemyninės Europos žemių. Keltų metai buvo padalinti tik į dvi dalis – šviesiąją ir tamsiąją. Abiejų dalių susidurimus minėdavo ugnies festivaliais. Spalio 31 d. keltai šventė vasaros ir derliaus nuėmimo pabaigą, rengdami festivalį pavadinimu „Sauin“ naujųjų metų pradžios išvakarėse. Trijų dienų ugnies festivalyje buvo pagerbiama mirtis bei atgimimas ir manoma, kad šią ypatingą naktį riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių beveik ištirpdavo, o gyvuosius aplankydavo vėlės. Per Sauiną neuždarytuose namuose užgesinę židinius ir palikę vėlėms maisto žmonės susiburdavo kartu pasidabinę žvėrių kailiais ir kaukėmis. Kelias dienas buvo deginamos keltams šventų ąžuolų šakos, kuriami dideli ir maži laužai skirti apsaugoti nuo piktųjų dvasių ir rodantys vėlėms kelią atgal į pomirtinį pasaulį.
Žodis „Samhain“ (tariama „Sauin“) iš airių kalbos verčiamas kaip „summer‘s end“ („vasaros pabaiga“). Šventine puota keltai pagerbdavo visus mirusius, ypač išėjusius tais metais. Nors dauguma Sauino ritualų užmiršti, tačiau iš užfiksuoto keltų folkloro ir senovės romėnų istorikų užrašų žinoma, kad šventės metu buvo šokinėjama per laužus bei judama vorele tarp jų siekiant „apsivalymo“, buvo gaminami žibintai iš išskobtų daržovių (dažniausiai iš ropių). Dvasioms aukodavo javus ir gyvūnus, buvo įprasta krėsti šunybes bei pokštus ir apkaltinti dėl to išdykusias vėles.
Vėliau, romėnams užėmus didžiąją keltų žemių dalį, krikščionybės plėtra vertė vietines pagoniškas tradicijas keistis arba nykti. Norint žmonėms padėti lengviau atsiversti į naują tikėjimą vietiniai papročiai ir tradicijos buvo integruoti į krikščioniškas šventes. Taip 7-ajme amžiuje Vatikano paliepimu Sauinas virto Visų Šventųjų diena, kuomet vietoje pagoniškų dievų ir dvasių derėjo prisiminti šventuosius ir religinius kankinius. Javų ir gyvūnų aukas pakeitė aukos vargšams, tačiau pokštai niekur nedingo. Visų Šventųjų diena (All Hallows day) buvo žinoma kaip „Hallowmas“. „Hallow“ reiškia „šventas“, „Hallowmas“ – „Šventųjų mišios“. Spalio 31 dieną ėmė vadinti „All Hallows Eve“ („Visų Šventųjų išvakarės“), o laikui bėgant pavadinimas pavirto į „Halloween“ („Helovyną“).
Airių emigrantai Amerikoje
Gimęs Europoje Helovynas skirtingą pavidalą įgavo buvusiose britų kolonijose. Atvykę į Ameriką prostestantai neminėjo katalikiškų švenčių, o Helovynas buvo draudžiamas kaip pernelyg pagoniškas arba kartais, atvirkščiai, kaip katalikiškas reiškinys. Apie 1840-1852-uosius metus dėl vadinamojo „Didžiojo bado“ (kitaip „Bulvių bado“) į Ameriką emigravo daugybė airių, atsiveždami ir savo papročius bei pokštus, pvz., tokius kaip dantimis ištraukti obuolį iš vandens arba juokais nuimti ir paslėpti kaimynų vartelius. Kad liktų neatpažinti jaunieji pokštininkai devėjo veido kaukes. Apie 1930-uosius metus nekalti vaikų juokeliai virto tikru vandalizmu, neretai buvo net padegami pastatai. Norėdami užtikrinti savo saugumą Helovyno metu suaugusieji įvedė tradiciją „trick or theat“ („pokštas arba skanėstas“, Lietuvoje dažniau verčiama kaip „pokštas arba saldainis“), kai už eilėraščių deklamavimą, dainas ir kitas menines raiškas jaunieji pokštininkai gaudavo vaisių. Taip „pergudrauti“ persirengę vaikai pradėjo noriai ir jau taikiai keliauti nuo vienų durų prie kitų.
XX amžiuje Amerikoje prasidėjo Helovyno komercializavimas. Jau 1920-30-siais metais buvo pardavinėjami šventei pagaminti kostiumai vaikams bei suaugusiems. Po Antrojo Pasaulinio karo apie 1950-sius metus ekonominio augumo laikotarpiu saldumynų gamintojai Helovynui pasiūlė daugybę saldainių rūšių. Tuo metu kino industrija jau kūrė nemažai siaubo filmų, o 60-siais metais atsirado Helovynui skirtos laidos, tad televizija ir filmai nemažai prisidėjo prie šventės populiarinimo.
Amerikoje puikiai auga moliūgai, iš kurių gaminami „Džeko žibintai“ (angl. „Jack-o‘-lanterns“, pavadinimas kilo iš „Jack of the Lantern“). Bet iš kur jie atsirado?
Legenda apie šykštųjį Džeką
Airių legenda pasakoja istoriją apie vyrą pravarde „šykštusis Džekas“, dukart pergudravusį velnią. Vieną kartą Džekas nerado su kuo išgerti ir pasikvietė patį velnią, kuris trokšdamas vyro sielos, sutiko palaikyti jam kompaniją. Tačiau Džekas nenorėjo mokėti už gėrimus ir pasiūlė velniui pasiversti pinigais, kuriais jie galėtų apmokėti gėrimus. Nieko blogo neįtaręs velnias sutiko, o jam pasivertus moneta Džekas kišo ją į kišenę, kurioje laikė sidabrinį kryžiuką. Vyras žinojo, kad kryžius neleis velniui atsiversti atgal, tad pažadėjo pastarąjį išlaisvinti su sąlyga, jog metus laiko velnias nereikalaus jo sielos net jei Džekas mirtų. Velnias sutiko.
Po metų Džekas dar kartą pergudravo velnią, privertęs jį lipti į medį nuskinti vaisių. Kol velnias lipo, Džekas išdrožė kryžių medžio kamiene ir neleido nulipti žemyn tol, kol velnias pažadėjo Džekui netrukdyti jo dar dešimtį metų. Legenda byloja, kad kai šykštusis Džekas mirė, Dievas nepriėmė jo į rojų dėl nuodemingo gyvenimo, o velnias neįsileido į pragarą, išsiuntęs Džeką klajoti tamsoje ir įteikęs jam vieną angliuką kelyje pasišviesti. Šykštusis Džekas išsiskaptavo ropę, įdėjo į ją velnio duotą angliuką ir iki šiol klaidžioja po Žemę su žibintu rankoje.
Airiai ir škotai pradėjo gaminti savo „Džeko žibintus“, išdroždami veidukus išskaptuotose ropėse ir padėdami jas šalia durų arba ant palangių, kad žibintai atgrąsintų šykštųjį Džeką ir kitas klajojančias piktąsias dvasias. Anglijoje vietoje ropių naudojo didelius burokėlius.
Amerikoje derliaus švenčių metų buvo skaptuojami moliūgai, kurie čia augo kur kas geriau nei ropės, o į Ameriką atvykę airių emigrantai suteikė vietinėms moliūgų skaptavimo tradicijoms naują helovyninę prasmę. Oranžinė moliūgų spalva puikiai derėjo prie rudens ir derliaus šventės, tad ši daržovė akimirksniu išstūmė ropes ir su joje įžiebta šviesele iki šiol išlieka neatsiejamu Helovyno simboliu.
Lietuviškos šventės ir Helovynas
Lietuvoje lapkričio pradžioje minimos dvi šventės, dažnai apjungiamos į vieną ir jos turi vien krikščionišką pradmenį. Visų šventųjų diena – tai žmonių, po mirties paskelbtų šventaisiais atminimo ir pagerbimo diena, VII a. pradžioje paskelbta popiežiaus Bonifaco IV. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti visus mirusiuosius. Ši šventė paplito visose katalikiškose žemėse jau XIII-jame amžiuje. Lietuvoje lapkričio 2-ą dieną minimos Vėlinės – tai krikščioniškų papročių ir senosios lietuvių derliaus šventės derinys. Nuo senų senovės mirusiems pagerbti buvo skirta lietuvių rudens šventė pavadinimu „Ilgės“, kuri truko kelias dienas. Ją minėdavo spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje po derliaus nuėmimo. Šventės metu buvo deginami laužai, aukojami gyvūnai ir paukščiai pagoniškiems dievams, dainuojama, žaidžiama, pagerbiamos ir „maitinamos“ mirusiųjų vėlės. Savo apeigomis Ilgės ypatingai primena Samainą, tačiau išliko ir gyvavo daug ilgiau nei keltų ugnies festivalis. Po Lietuvos krikšto šią šventę imta vadinti Vėlinėmis, o XX a. pradžios kapinėse pradėta deginti žvakes. 1990-siais metais priimtas įstatymas dėl Visų Šventųjų dienos paskelbimo nedarbo diena, o nuo 2020-ųjų laisvadieniu tapo ir antroji diena – Vėlinės. Spalio pabaigoje dažniausiai būna moksleivių rudens atostogos, todėl nieko nuostabaus, kad pastaraisias dešimtmečiais Helovyno populiarumas tarp Lietuvos jaunų žmonių tik didėja, o parduotuvės tuo metu pilnos maskaradinių kostiumų ir kaukių.
Kitokia šventė
Vos įpusėjus rugsėjui socialiniai tinklai ir reklaminiai skydai tampa pilnais informacijos apie aibę teminių parkų, dirbančių Helovyno ritmu. Sąžininga būtų paminėti, kad nei Airijoje, nei Didžiojoje Britanijoje, nei netgi Jungtinėse Valstijose ši šventė nėra minima tiek ilgai, kaip pas mus. Minėtose šalyse dažniausiai apsiribojama spalio 31-osios vakaru, o Lietuvoje įvairios helovyninės erdvės ir parkai kviečia apsilankyti nuo spalio vidurio iki pat Helovyno bei dar ir lapkričio pirmąją savaitę. Šaltą, drėgną metą lietuviai mielai aplanko net kelias temines erdves, dažnai vykstama šeimomis su įvairiaus amžiaus vaikais.
Skirtinguose miestuose ir miesteliuose esančiose helovyniniuose erdvėsė aptiksite daugybę dekoracijų, įspūdingų efektų ir žinoma, gąsdinančių animatorių. Dauguma teminių parkų Lietuvoje seka JAV Helovyno tradicijas siekiant panardinti lankytojus į siaubo filmų atmosferą. Norint su vaikais apsilankyti helovyniškose erdvėse tėvams ir lydintiems asmenims svarbu pagalvoti apie pramogos poveikį vaikų psichologinei sveikatai ir užtikrinti, kad tokio pobūdžio pramoga neturėtų nepageidaujamų pasekmių.
Ne pro šalį bus iš anksto vaikams pasakyti, kad visas laukiantis veiksmas tėra spektaklis, o jame dalyvaujantys animatoriai – tikrovėje tėra paprasti žmonės, dėvintys kaukes ir neketinantys lankytojų nuskriausti. Vis gi, jeigu vaikas dar pernelyg jaunas atskirti apsimetinėjimą nuo tikrovės patartina rinktis alternatyvias pramogų vietas. Lietuvoje greta šiurpesnių parkų atsirado nemažai spalvingų moliūgų ūkių ir įvairių derliaus bei Helovyno švenčių derinių, kviečiančių apsilankyti dieną arba vakare ir vengiančių siaubo tematikos.
Jei vis gi ieškote būtent helovyniškos aplinkos, galite pasirinkti tiek vaikams, tiek suaugusiems skirtas temines erdves, kokias siūlo Šarkos parkas šalia Vilniaus.
Šarkos parko šventės koncepcija kilusi ne iš JAV, o būtent iš keltų Samaino, todėl Helovynas čia itin šviesus ir atviras įvairaus amžiaus lankytojams. Visa parko teritorija padalinta į dvi atskiras zonas – mielą ir šiurpią. Šviečiančiame slėnyje Jūsų laukia daugybė šviesą skleidžiančių dekoracijų, įspūdingų vietų fotosesijoms, ponios Raganos namas, žaidimų kampelis, maitinimo zona, edukacinė vaizdo medžiaga apie Helovyno ištakas ir daug daugiau. O štai Šmėklų miško taku rekomenduojama eiti suaugusiems ir vyresniems nei 6 metai vaikams su pilnamečiu lydinčiuoju asmeniu. Tiesa, šiais metais Šarkos parke paskelbti net 3 „Nebaisiadieniai“ (spalio 17, 24, lapkričio 3 d.), kuomet miško tako ekspoziciją galima pamatyti net su mažiausiais naktinėtojais, kadangi visos šmėklos tomis dienomis bus pasislėpusios. Taigi, Lietuvoje yra kur praleisti laiką ne vien šiurpiai, bet smagiai ir saugiai.
Visame pasaulyje vis labiau populiarėjantis Helovynas įgavo amerikietišką maskarado ir siaubo poskonį, užgožiantį daugelį kartų šviesesnę šios šventės prasmę. Nuo keltų Sauino iki mūsų dienų, spalio 31-osios naktį, kuomet tikima, kad gyvųjų pasaulį aplanko vėlės, esminiais išlieka ne kostiumai ir kaukės, o tamsoje uždegtos žvakės. Taip pasaulyje minima derliaus sezono pabaiga, žmonės lieka apsaugoti nuo piktųjų dvasių, vėlės būna pagerbtos ir laiku palydėtos atgal į mirusiųjų pasaulį, o gyvųjų širdys sušildomos šviesa bei viltimi.
Helovyno šventė nukeliavo ilgą kelią nuo pirmųjų keltų užkurtų pagoniškų laužų iki pasaulinio maskarado, aprengusio milijonus žmonių ryškiais kostiumais ir pavertęs šaltą spalio naktį ilgai laukiama ir įspūdinga švente vaikams bei suaugusiems. Nesvarbu, švenčiame Helovyną ar jį peikiame, jis išlaikė laiko testą, iškovojęs teisę linksmai ir spalvingai pasilikti žmonių gyvenime.